- piktinti
- pìktinti (-yti), -ina, -ino
1. tr. R daryti piktą, pykdyti: Kap aš tavę lankysiu, kad tėvulį piktysiu KrvD26. Argi aš jus tuomi pìktinčiau? KI83. | refl.: Jonas ažsipiktino an senelio, o senelis sako: „Nieko, nesipìktink, bus gerai“ Grv. Vaikai man nepiktinas, lai jodos Šts. ║ erzinti: Šunį pìktina Vlk.
2. tr. NdŽ kelti didelį apmaudą, priešiškumą, pasibjaurėjimą netinkamu, nedoru elgesiu. | refl.: Tai vykis pėsčias, kad niekas arklių neduoda, – piktinosi vyrų delsimu Pakšienė A.Vien. Tatai jumus kalbėjau, idant nepiktintumbitės, ižskirtais ižg sinagogų padarys jus DP231. Farizeušai, išgirdę tą kalbą, piktinos Ch1Mt15,12. ^ Nūnai ir davatka kunigu piktinasi TŽV597.
3. refl. bažn. liautis pasitikėti asmens kilnumu, susvyruoti tikėjimui: Ir pašlovintas yra, kursai nesipiktina iš manęs BtMt11,6.
4. tr. DP110, SD65, K, M.Valanč, Gmž duoti blogą pavyzdį, skatinti pikta daryti, vesti iš kelio: Pìktinti yra išbaltajyti, ant atbulumo vesti J. Vaikus piktina tokia karvė (merga) Krš. Jeigu teipag ranka tavo piktina tave, atkirsk ją Ch1Mr9,43. Jei tada piktina tave dešinė akis tavo, išplėšk ją BtMt5,29.
5. intr. bjaurėtis, šlykštėtis: Bjaurinuosi, nekenčiu, piktinu sau SD20.
6. intr. darytis bloga, kelti vymą: Kap tik saldžiai užvalgau, tuoj ima pìktyti Vrb. Kai įsižiūri į banguojantį vandenį iš abiejų pusių, ima galva suktis, ima piktint Mš.
◊ šìrdį pìktina norisi vemti, bloga: Galva kvaista, šìrdį pìktina Vlkv.\ piktinti; atsipiktinti; įsipiktinti; išpiktinti; papiktinti; pripiktinti; supiktinti; užsipiktinti
Dictionary of the Lithuanian Language.